VGTU mokslo prorektorius: mokslininkai bendradarbiauja su verslininkais, bet tyliai

Kodėl Lietuvos mokslininkai ne visada nori girtis savo pasiekimais versle? Kas galėtų paskatinti juos dažniau dirbti kartu su verslininkais ir kokios baimės dėl tokio bendradarbiavimo kyla universitetų vadovams?

Kokios pagalbos vystant mokslinius tyrimus universitetams reikia iš valstybės ir kuo čia gali būti naudinga sumanios specializacijos strategija? Apie visa tai DELFI kalbasi su Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo prorektoriumi prof. habil. dr. Antanu Čeniu. 

Jums teko dalyvauti ne vienoje diskusijoje, skirtoje Lietuvos sumanios specializacijos rengimui. Šiose diskusijose kai kurie dalyviai įvardijo problemą, esą Lietuvos mokslininkai ir verslininkai per mažai bendradarbiauja ir dirba kiekvienas sau. Ar pritariate? 

- Tikrai negaliu sutikti, kad mokslininkai ir verslininkai dirba kiekvienas sau – taip nėra. Tačiau klauskime, ar jie bendradarbiauja pakankamai? Galbūt galime kažką padaryti, kad jie kartu veiktų labiau? Reikia nepamiršti, kad kartais situaciją nulemia ir objektyvios priežastys. Juk universitetai turi apsibrėžę skirtingas kryptis, studijų programas. Tie, kurie orientuoti į technikos mokslus, su verslininkais tikrai bendradarbiauja – dėl to nėra jokių abejonių.

Kokius bendros veiklos modelius galite pagrįsti iš praktikos?

- Jų gali būti labai įvairių. Jei kalbame konkrečiai apie studentų veiklą, tai jų galimybės bendradarbiauti su verslininkais labai priklauso nuo studijų krypties. Akivaizdu, kad tie, kurie studijuoja, pavyzdžiui, informatiką, telekomunikacijas, kūrybinį verslą gali dar studijų metu siūlyti savo paslaugas įvairioms įmonėms arba patys jas kurti. Jei kalbame apie vadinamus „sunkesnius“, inžinerinius mokslus, kaip mechanika, chemijos inžinerija ar panašius, pritaikyti studijų metu gaunamas žinias versle reikia sudėtingesnės įrangos ir didesnės patirties.

Studentas negali savarankiškai įkurti, pavyzdžiui, chemijos pramonės įmonės, nes tam reikia didelio įdirbio. Statybų verslas kelia didelius reikalavimus įvairiems sertifikatams, o tai puikiai suprantama, suvokiant didžiulę tokio verslo atsakomybę. Tačiau šio verslo atstovai universitetui gali pateikti tam tikrų darbų užsakymų, kuriuos atliks dėstytojas, dalyvaujant studentams. Vienos schemos, kuri tiktų visiems, nėra, tačiau, kai tik yra noro, bendradarbiavimas tikrai vyksta.

Užsiminėte apie dėstytojus, kurie bendradarbiauja su verslininkais sukurdami užsakymus universitetui. O ar įmanoma suderinti veiklą mokslininkui, norinčiam dirbti ir universitete, ir verslo srityje 

- Tokiais atvejais labai svarbu apsispręsti, už ką yra vertinami mokslininkai, dėstytojai ir verslininkai. Čia slypi viena iš priežasčių, kodėl bendradarbiavimas tarp šių sričių ne visada yra toks efektyvus, kaip norėtume. Kita vertus, tokio bendradarbiavimo yra kur kas daugiau nei matome, nes dažnai jis tiesiog nefiksuojamas.

Pasikalbėję privačiai dažnai sužinome, kad mokslininkai turi arba savo verslus, arba veikia draugų verslo srityse. Tačiau mes negalime liepti universiteto dėstytojams ir mokslininkams registruotis, kur, ką ir kada jie dirba. Juk į jų darbo rezultatų vertinimo skalę tai neįeina. Mokslininkai ir dėstytojai savo atestacijoms, savo karjerai universitete turi atlikti mokslinius darbus – rašyti straipsnius, monografijas ir panašiai.

Taigi jei mokslininkas savo laimėjimus pritaiko verslo sektoriuje, jo mokslinei karjerai tai neturi jokios įtakos? 

- Tai, ką mokslininkas sukuria rinkoje, į jo mokslinio darbo rezultatus dažniausiai neįskaitoma. Galbūt taip ir turi būti, aš nenorėčiau teigti, kad tai yra blogybė. Juk tam yra objektyvių priežasčių. Verslui dažniausiai nereikia labai didelio, labai naujo mokslo - jam reikia technologinių žinių. Verslo paskirtis - viską matuoti pinigais, o ne rūpintis moksliniais pasiekimais.

Be to, Lietuvoje stambių įmonių nėra daug, dauguma jų yra valdomos nelietuviško kapitalo, tad mokslinius tyrimus atlieka ne Lietuvoje. Visa tai ir sudaro terpę klausimams, kaip turėtų būti vertinami mokslininko laimėjimai. Iš kitos pusės, bet kuris dėstytojas ar mokslininkas, susijęs su verslu, skiria jam savo laiką ir pastangas. Vadinasi, jų truputį mažiau lieka universitetui ir studentams. Universiteto užduotis – užtikrinti, kad būtų išlaikytas balansas. Kalbant apie studentus, taip pat reikia nepamiršti, kad medalis turi dvi puses - jei studentas pradiniuose kursuose pradeda aktyviai dirbti su verslo srityje, dažniausiai jis tampa blogu studentu. Visa tai dėl vienos priežasties – vieno žmogaus keliems darbams ne visada užtenka. 

Ką būtų galima padaryti, kad visgi nė viena pusė neliktų nukentėjusi? 

- Pakeiskime vertinimą ir daug kas pagerės. Mums reikia kuo daugiau mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimo pavyzdžių ištraukti iš tarsi pilkosios zonos į atvirą – mokslininkai turi nebijoti sakyti, kad jie dirba ir verslui, jie turi žinoti, kad tai bus įvertinta kaip privalumas. Dabar, kai dėstytojas užsiima verslu, universitetas, kuris vertinamas ne už tai, turi galvoti, gerai tai ar blogai. Juk pačiam universitetui tai jokio pliuso neduoda.

Tačiau galbūt didžiausią naudą šiuo atveju gauna studentai. Ne kartą yra tekę girdėti gerų studentų atsiliepimų apie dėstytojus, kurie dėstomą medžiagą gali pagrįsti realiais pavyzdžiais iš darbo praktikos.

- Atsitinka įvairiai. Čia vėlgi reikalingas balansas. Taip, praktikoje savo žinias taikantys dėstytojai žino realią situaciją ir tai labai naudinga ir sveikintina. Bet būkime objektyvūs: dažniausiai jų požiūris gana siauras, nes užsiima viena konkrečia veikla. Ir jei norime kalbėti apie visas technologijas, kokios jos apskritai yra, iš verslo atėję žmonės nebūtinai jas žino, nes tai nėra jų prioritetas. Tad reikia išlaikyti ir tokių, ir kitokių dėstytojų proporciją. 

Mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimas yra skatinimas ir valstybės, ir net Europos lygiu. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – šiuo metu rengiama minėta Lietuvos sumanios specializacijos strategija. Kaip Jūs vertinate tokį procesą, ar tokia strategija gali būti veiksmingas įrankis dar labiau skatinant bendradarbiavimą tarp verslininkų ir mokslininkų?

- Be abejo, valstybės vaidmuo šiuo klausimu labai svarbus. Kaip bebūtų, mūsų universitetai didžiąja dalimi yra finansuojami iš valstybės biudžeto. Todėl mes darome tai, pagal ką esame vertinami ir už ką gauname finansavimą. Mes negalime daryti mokslinių tyrimų, kuriems nėra skirtos lėšos. Turime būti objektyvūs. Lietuvos verslininkai finansuoti tyrimų universitetuose kol kas nėra pajėgūs. 

Jie tam tikra dalimi prisideda, jų užsakymai labai naudingi, bet jei mes pažiūrėsime realias sumas, kurios ateina į universitetus iš verslo ir palyginsime jas su finansavimu, kurį gauname iš valstybės arba per Europos Sąjungos finansuojamus projektus, skirtumas bus labai didelis. Todėl universitetas negali pasakyti, kad mes nekreipsime dėmesio į valstybės finansavimą ir uždirbsime pinigus iš verslo. Finansavimo struktūra, kokie projektai bus remiami tiek iš Lietuvos biudžeto, tiek iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, formuoja mūsų tyrimų kryptis. 

Pagal tai, kaip dabar rengiama sumanios specializacijos strategija, manau, ji gali atnešti didelę naudą Lietuvai. Man atrodo teisinga, kad rengiant šią strategiją atsižvelgiama ne tik į tyrimų mokslo potencialą atskiroje srityje, bet ir galimybę taikyti tyrimų rezultatus būtent Lietuvos pramonėje ir Lietuvos ekonomikoje. Manau, toks požiūris turėtų prisidėti prie Lietuvos konkurencingumo didinimo.

Ką Jūs rekomenduotumėte sumanios specializacijos strategijos rengėjams? Į kokias grėsmes jie turėtų atsižvelgti?

- Manau, čia labai tinka posakis, velnias slypi detalėse. Idėjiškai viskas yra teisinga, bet svarbiausia, kaip viskas bus daroma praktikoje. Ne paslaptis, kad mes jau dabar turime instrumentų, kurie skatina mokslo ir verslo bendradarbiavimą, bet jie ne visada yra pakankamai efektyvūs.

Dažnai pasitaiko, kad instrumentai, kurie turi skatinti verslo ir mokslo plėtrą, dažnai augina tik vieną iš jų. Jeigu turime bendrus projektus, kuriuose viena pusė yra akivaizdus laimėtojas, nieko keista, kad kita pusė tokiuose projektuose dalyvaus nenoriai, nes jiems tai bus tiesiog papildomas vargas. Kalbant apie sumanią specializaciją, dabar mes turime išskirtas mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų prioritetines kryptis. Dėl jų galima ginčytis, sakyti, kad jos galėtų būti kiek kitokios, bet, manau, didelių problemų nėra - kryptys iš tikrųjų yra logiškos, atsižvelgia į mokslo ir ekonomikos potencialą. Dabar laukia užduotis sudėlioti konkrečius prioritetus – dar subtilesnis ir tam tikra prasme svarbesnis darbas. 

Bet tai dar ne viskas. Reikės atidžiai stebėti, kaip viskas vyks realiai - kokie bus finansavimo instrumentai, kas galės dalyvauti konkursuose, kaip bus vertinami projektai, kaip bus finansuojami partneriai ir taip toliau. Visos šios detalės sudaro esmę. Labai dažnai įvairūs projektai žiūrint iš paukščio skrydžio atrodo labai geri, bet dėl savo struktūros, biurokratinių, finansinių apribojimų jų efektas yra gerokai mažesnis negu turėtų būti pagal investuotas lėšas. 

Kaip manote, kodėl taip atsitinka? Ar yra kažkokie saugikliai, kurie padėtų apsisaugoti?

- Stebuklingo recepto nėra. Žiūrint iš mano patirties, dažnai matau, kad pinigai, kurie yra investuojami per įvairius projektus, galėtų būti panaudojami efektyviau, jei būtų skiriami tiesiogiai universitetui tyrimams finansuoti. Tačiau tai yra bendra problema, aktuali ir kitoms šalims - mes mokame labai didelę kainą už nepasitikėjimą vieni kitais. Mes norime viską tikrinti.

Bijome, dažnai su pagrindu, kad pinigai bus panaudoti ne tam, kam buvo skirti. Viskas yra logiška, bet tikrinimas ir apribojimai labai brangiai kainuoja ir mažina efektyvumą. Nežinau kelio, kaip tai pataisyti. Juk tiek mokslininkai gali paimti pinigus ir daryti mokslinius tyrimus, kurių niekam nereikia, tiek verslininkai gali pasinaudoti parama ir vystyti verslą, neturintį nieko bendro su moksliniais tyrimais. Tad kol kas turime tiesiog galvoti, kokius geriausius rezultatus galime pasiekti tokioje aplinkoje, kokia ji šiandien yra ir kaip tai padaryti. 

Sumani specializacija - mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020 m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA). 

Skelbta portale www.delfi.lt 2013-07-05

Grįžti

Spausdinti

Sumanios specializacijos rengėjai ir įgyvendintojai

Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija
Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija
Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras
Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra
Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra
Lietuvos verslo paramos agentūra
Lietuvos verslo paramos agentūra
Centrinė projektų valdymo agentūra
Centrinė projektų valdymo agentūra
Lietuvos mokslo taryba
Lietuvos mokslo taryba