Sumani specializacija: esminis klausimas ne kas kurs, o ko siekiama

Lietuvai rengiant Sumanios specializacijos strategiją buvo sudaryta Tarptautinė nepriklausomų ekspertų grupė, kurios užduotis padėti išskirti ilgalaikius Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) bei inovacijų prioritetus. Apie šį procesą kalbamės su ekspertų grupės nare Agne Paliokaite, tyrimų įmonės „Visionary Analytics“ vadove.

Šiuo metu rengiama Lietuvos Sumanios specializacijos strategija. Kas tai yra ir kodėl to reikia?

Taip, šiuo metu daugiau nei šimtas žinomų mokslininkų, verslo vadovų bei valstybės atstovų sutelkė pastangas siekiant išskirti Lietuvos sumanios specializacijos prioritetus. Pastarieji turi įvardinti, kokias technologijas ar procesus kurdamas ir pritaikydamas Lietuvos mokslas ir verslas gali žinias paversti pinigais, t.y. eksportu, žinioms imliomis darbo vietomis, produktyvumo augimu, ir galiausiai – gerove visiems gyventojams. Lietuva negali konkuruoti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis visose srityse, todėl siekiama rasti nišas, kuriose šalies mokslas ir verslas būtų konkurencingiausi. 

Praėjusiame amžiuje daugelis besivystančių šalių bandė modernizuoti savo ūkį, tačiau nesėkmingai: skatinti sektoriai taip ir netapo konkurencingi. Todėl nemažai ekonomistų mano, kad valstybei nereikėtų kištis į rinką. Ar šį kartą bus kitaip?

Lotynų Amerikos ir kitų besivystančių šalių pastangos praėjusio amžiaus antroje pusėje iš tiesų nesulaukė didelės sėkmės. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad eita imitavimo keliu, t.y. siekta vystyti tuo metu „madingas“ pramonės šakas, kuriose išsivysčiusios šalys buvo konkurencingos. Buvo ignoruojamas santykinis konkurencinis pranašumas, todėl net ir didelės finansinės injekcijos nedavė lauktų rezultatų. Svarstant Sumanios specializacijos prioritetus, į šias nesėkmes atsižvelgta. 

Kaip?

Įvertinant, kur dabar esame stiprūs, ir žiūrint, ko reikės ateityje. Pirma, galimų prioritetų svarstymas prasidėjo nuo tendencijų ir iššūkių, su kuriais susidurs Lietuva ir pasaulis per artimiausius 20 metų. Tai leidžia matyti galimas rinkas, nes ten, kur egzistuoja problema, visada bus paklausa jos sprendimui. Pavyzdžiui, senstančios visuomenės ir lėtinių bei gyvenimo būdo sukeltų ligų iššūkiai tampa aktualūs daugeliui pažangių šalių. Taigi Lietuvoje kuriami vaistai ar technologijos sveikatingumui būtų aktualūs ir tarptautinėse rinkose.

Antra, vertintas esamas Lietuvos mokslo ir verslo potencialas, atsižvelgiant ne tik į mokslo pajėgumus, sutelktus, pavyzdžiui, mokslo, studijų ir verslo „slėniuose“, bet ir kritinę eksporto, užimtumo, inovacijų masę versle. Tai leido išskirti stipriausias sritis. Tad nenuostabu, kad be medicininės paskirties biotechnologijų, ekspertai taip pat išskyrė technologijas tradiciniuose sektoriuose, kuriuose Lietuva ypač konkurencinga, pavyzdžiui, maisto ar transporto ir logistikos srityse.

Neatmetama galimybė, kad mokslas galėtų prisidėti sprendžiant ir socialines problemas. Tokie iššūkiai kaip kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ar socialinė atskirtis gali jau labai greitai kirsti per konkurencingumo pamatus. Lietuvos socialinių mokslų potencialas, įgalinus sinergijas su kitais mokslais, galėtų būti nukreiptas pasiūlant įvairių problemų sprendimus, pavyzdžiui, kuriant švietimo inovacijas - naujus būdus žmonėms mokytis. Šiuo atveju rinka gali būti tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuje, juk bet kurioje šalyje valstybė yra vienas svarbiausių pirkėjų.

Tad valstybė imsis nurodinėti, kokius tyrimus turėtų vykdyti mokslininkai ir kur investuoti verslui? 

Ne. Nustatant prioritetus valstybei tenka tik moderatoriaus vaidmuo – siekiama pasodinti verslą ir mokslą prie vieno stalo, skatinti juos kalbėtis ir rasti būdus šalies ūkiui augti. Jokia valstybės institucija tikriausiai neturi tiek būtinos informacijos ir žinių apie perspektyviausias inovacijų kryptis, kiek iškiliausi šalies mokslo ir verslo atstovai. Jiems išskyrus ateities technologijas ar procesus, valstybė gali naudoti turimus instrumentus, būtinus įveikti rinkos ydas, t.y. sukurti paskatas investuoti ten, kur patys mokslo centrai ar kelios įmonės neinvestuotų dėl pernelyg aukštų rizikų, koordinuotų veiksmų stokos (rengiant specialistus, vystant tyrimus, infrastruktūrą ir komercinimą) ir kitų priežasčių.

Tačiau kas garantuos, kad išskirti prioritetai ateityje pasiteisins?

Be abejo, tobulos informacijos apie ateitį nėra, technologijos vystosi labai greitai, ir tikriausiai niekas negali suteikti garantijų, kad visi prioritetai bus išskirti „teisingai“. Prioritetų įgyvendinimas gali apimti tam tikrą riziką, kuri taip pat sietina su didesne tikėtina grąža. Tokį procesą Europos Komisija vadina verslios paieškos keliu (angl. entrepreneurial discovery). Sukūrus tinkamas paskatas, esamas mokslo potencialas, kompetencijos versle gali įsitraukti į naujas sritis. Tačiau valstybei, siekiant racionaliai naudoti viešuosius išteklius, būtina prioritetų įgyvendinimo stebėsenos sistema, kuri kaip galima anksčiau parodytų, kad vieno ar kelių prioriteto įgyvendinimas yra nesėkmingas. Tokiu atveju paramą toms veikloms reikėtų nutraukti. 

Tačiau ar neatsitiks taip, kad vieni sektoriai taps prioritetais ir susilauks investicijų, o kiti ne?

Prioritetų išskyrimas neišvengiamai apima sudėtingus pasirinkimus. Tai pasirinkimai dėl to, kokias technologijas ar procesus verta vystyti ateityje. Kadangi konkrečios technologijos kūrimas ir diegimas reikalauja labai skirtingų mokslininkų grupių ir įmonių bendro darbo, įgyvendinant prioritetus dalyvaus daugelio mokslo šakų ir verslo sektorių atstovai. Kiek kitokia situacija būtų, jei prioritetą apibrėžtume kaip ūkio sektorių. Tokiu atveju prioritetų nustatymas iš tiesų būtų glaudžiai susijęs su klausimu, kokiems sektoriams valstybė ateityje numato skirti paramą. Tačiau toks požiūris nėra priimtinas, nes neskatintų bendradarbiavimo sprendžiant svarbiausias ateities problemas. 

Į tai atsižvelgta moderuojant vykstantį procesą. Pasirinktas toks prioriteto apibrėžimas, kuris leistų į jo įgyvendinimą įsitraukti įvairioms mokslo ir verslo grupėms, skatintų technologijų persiliejimą iš vienų sričių į kitas, užtikrintų bendradarbiavimą kuriant technologijas, o ne išskirtų „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“. Čia remiamasi gerąja užsienio patirtimi. Pavyzdžiui, Airija pasirinko plėtoti „sumanius tinklus ir sumanius miestus“ – įgyvendinant tokį prioritetą, dalyvaus įvairiausi sektoriai ir mokslo kryptys (statybos, inžinerijos, informacinių technologijų, gal net transporto, energetikos, ir kt.). Tad esminiu klausimu nustatant prioritetus tampa ne „kas kurs“, o „ką siekiama sukurti“.

Skelbta portale www.delfi.lt 2013-11-20

Grįžti

Spausdinti

Sumanios specializacijos rengėjai ir įgyvendintojai

Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija
Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija
Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras
Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra
Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra
Lietuvos verslo paramos agentūra
Lietuvos verslo paramos agentūra
Centrinė projektų valdymo agentūra
Centrinė projektų valdymo agentūra
Lietuvos mokslo taryba
Lietuvos mokslo taryba